Suprantu – aš dar labai ilgai turėsiu mokytis matyti. Ne tik pastebėti menkas detales, ne, esmė ne čia. Neleisti joms manęs pasivogti, apriboti. Jei jau Radauskas pyko ant tų, nesupratusių grynosios estetikos poezijoje, vaizde būtent jos galėčiau atsisakyti. Estetikos grynumas neduoda nieko, gal gražų paveiksliuką. Ir mintį, dailyraščiu išgraviruotą. Mintį, atsisakančią laisvės, prisiverčiančią būti.
Tikra mintis ir tikras jausmas negali įgauti formos. Jie turi būti tylūs, lyg čiuoptumei tamsą neregiais pirštais, jie turi būti tamprūs, birūs, netvirti.
Man regis, teatras tikras. Ir scenoj išgyventas jausmas – tikras. Tikresnis net nei tas, patiriamas šalia. Negu kasdienis, lig žemės traukiantis daugiaprasmybės ir šiurkštaus nenuovokumo. Negrabios galvos, karpančios mintis. Nevikrios ir nepatikimos galvos. O kojos? Kojomis pavyti nieko negali. Arba pamosikuoti ir nuvyti. Nevykę kojos – velniop, atsisakykim jų. Lai ritas krumpliais kojos beigi galvos.
O fotoaparatai? Tušti, pilni tik to, kas neapčiuopiama. Tuomet juose niekai ar tai, kas taip brangu, tačiau netikra? Ir įmontuoti jie į kojas ar į galvas, ir kojų ar galvų jie nešami?...
Žmogus prieš žmogų. Žiū, keli mažyčiai lęšiai, ir jau – žmogus prieš stiklą. Man reikia kalbėtis apie šviesą, užrakintą juodose dėžutėse. Man reikia būti ne stiklu, o žmogumi.