Sustojau vidury laukų. Rodos, tylu, bet ne,
Gaili rauda iš pilkos dirvos sklinda -
Buvau kaip motina, buvau maitinančia žeme,
Dabar jau apleista, nereikalinga.

Grėsmingos piktžolės, išplitusios pulkais,
Metai iš metų savo teisę gina
Žaliuot, žydėti ir bujot vienom vešliai,
Iš užmaršties lyg prikeliant „Usnynę“.

Seno eilėraščio skaudi mintis pati atgyja
Ir klausimas „Kieno tu, žeme, ak, kieno?“ į širdį beldžia,
Prie jo dar kitas „Ir kodėl?“ ligi gerklės pakyla,
Prie jų dar sąžinė aštriais nagučiais gremžia.

Kiek buvo šaukta, kiek prašyta – grąžinkit mūsų turtą,
Grąžinkit žemę, tėvų ir protėviu krauju apgintą!
Grąžinkite, kas bočių rankomis per šimtmečius sukurtą!
Grąžinkite, jei ne – gal būt pakelsim ginklą!

Praėjo metai, žemė įgijo vertę, su ja ir savininką,
Kuris naujais laikais naujai ir mąsto –
Gal dirbsiu, gal nedirbsiu, bus taip, kaip man patinka,
Kad tiktai naudą, o ne nuostolį man neštų?

Žmogui senam vėl nesuprasti –
Nauda tada, kada žemelę pusto vėjas.
Tada ES „pagalba“ dosniai kapsi,
Bus daug blogiau, jei rugelius pasėjai.

Akyse dar viena baugi pašvaistė brėkšta –
Po metų Hansui, Fricui bus galima parduoti.
O žemė! Ką žemė? Kaip visada tylės,
Bet tu banknotais EU linksmai mojuosi.

Žinau, lietuvis myli žemę. O gal tiktai mylėjo?
Dabar savosios duonos skonį jau pamiršo,
Po svetimas šalis plačiai pavažinėjo,
Nuo laisvos rinkos spindesio apgirto.

Tiktai yra viena tiesa, šalta kaip ledas -
Dar nieks turtingas išmalda, skola netapo,
Be darbo, gerą vardą tarp žmonių praradęs,
Greitai virsti šiukšle istorijai ant tako.

Siūbuoja varputis, siūbuoja kiečiai, usnys,
Bergždžias šaknis giliai giliai suleidę,
Plačiai lauku jų sėklas vėjas pusto
Ir verkia žemė likusi be veido.