pradžia

Aš nukryžiuota Tavo atminimuose
ir vinys kalamos, žinai, ne Tavo rankų
kliedėjimais gyva virš augmenijos
rėkiu Tave į pliką luošą dangų

Aš paaukota protėviams nuo Jūros
žilų bangų ristūnais nuganyta
Esu nuoga mintis - ne gyvas kūnas
erozija romanikinių plytų

Tu balzamuotas Tėbų dvaro žodis
balta runa ant juodo mano kaulo
manęs nėra, tik Tau nakčia atrodo
kad šventą Auką Mitam atnašauju

Tu - atiduotas Viešpačiams it Sostas
viršum Dangaus sparnuočiams pažadėto
tiesus it Spindulys sargybos bokšte
supjaustęs tamsą į dienas regėtas

Mes du kentėjimai už Būsimus ir Būtus
du atsimerkę pranašai kaukėti
suėmę delnus žiūrime į lūpas
ir kuždam kad net dievas negirdėtų

Mes pranašai gyvenimo pradėto
anamcara