Žmogysta 3

Išbalęs, nuovargio perkreiptas veidas tespėjo sekundėlę pažvelgti man į akis, o tada netikėtai žmogus tiesiog įvirto vidun, trenkdamasis į grindis ir šaltas mano kojas. Ką tik beldęs į duris iš visų jėgų, taip staiga ėmė merdėti? Nustebusi šiaip taip apverčiau jį ant nugaros. Kakta šiek tiek kraujavo nuo smūgio į medines grindlentes. Švelniai prisiliečiau pirštais prie jo žaizdos, ir tekantis smilkiniu kraujas sustingo. Suėmusi žmogų už pažastų nutempiau ant žaliojo kilimo. Jo oda buvo šalta kaip ledas – šaltesnė nei mano rasotos pėdos. Nuo lovos nutraukusi antklodę užklojau jį ir apkamšiau, po galva pakišau pagalvę. Atrodė tarsi miegantis, tačiau gilus švokščiantis kvėpavimas išdavė jo sunkią būklę.
  Visa tai padariusi siaubingai išsigandau. Juk neturėčiau to daryti! Jei Mona sužinos, užmuš mane... Nespėsiu nė ištarti, kad jis ne priešas. Nespėsiu ir sumirksėti.
  Supanikavusi pasiryžau kuo greičiau žmogystą prižadinti ir išvyti iš čia. Niekada anksčiau man nebuvo tekę ko nors gaivinti, todėl ėmiausi kūrybos. Priklaupusi šalia į antklodę it kokonas susukto žmogaus, delnais atsargiai prisiliečiau jam prie skruostų. Nedidelė barzdelė dūrė man odą, kuri ir taip buvo apdraskyta nuo krūmynų, iš kurių šitą žmogystą sekiau.
– Šilk... – sušnibždėjau, nežinodama, ko tikėtis.
  Bet, rodos, suveikė – į jo veidą ėmė plūsti kraujas, skruostai dažėsi rausvai. Tada nuaviau jo nudėvėtus sunkius batus ir sušildžiau pėdas. Kvėpavimas aprimo, rodos, net girdėjau, kaip stipriau ėmė plakti jo širdis.
  Sušildžiusi ir rankas, dar sykį atsargiai priglaudžiau delnus jam prie veido. Ir pagaliau jis atsimerkė.
– Turi keltis ir bėgti iš čia, kuo greičiau, – pasakiau jam tyliai, bet įsakmiai.
  Žmogaus akys buvo įsmeigtos į mane, lyg tik dabar būtų suvokęs, kas esu.
– Ar girdi mane? Kelkis! – pasakiau garsiau, šiek tiek papurtydama jį už pečių.
Kurį laiką jis tylėdamas spoksojo man į akis, tik tada beveik vien lūpomis tarė:
– Tavo akys.
– Ką? – paklausiau nesuprasdama, ką jis nori pasakyti.
– Maniau, jūsų visų akys juodos.
– Jos ir yra juodos. Kelkis, sakau tau! – įsakiau garsiau.
  Žmogus paklusęs bandė stotis, labai lėtai. Atrodė, kad jam labai skauda. Nusimetęs nuo savęs antklodę ir keldamasis nuo kilimo stipriai sudrebėjo.
– Lyg jūros gelmė, bet ne juodos, – pasakė, šiaip taip išsitiesdamas visu ūgiu. Mano namelyje jis atrodė kažkoks per didelis, galva kone siekė palubėje kabantį žibintą.
– Tau vaidenasi. Eik iš čia, kad ir kas bebūtum. Nes bus blogai, – piktokai atšoviau.
– Ar tai grasinimas? – paklausė jis, rodos, visai neišsigandęs mano pykčio. Aišku, manęs bijoti būtų kvaila, tačiau jis negalėjo to žinoti.
– Taip. Aš tau padėjau, dabar padėk man. Eik iš čia.
  Tai sakydama nesąmoningai žvilgtelėjau į jam už nugaros kabantį veidrodį ir tyliai aiktelėjau. Mano akys iš tiesų buvo šviesesnės! Labai tamsios, bet ne juodos.
– Sakiau, – tarė žmogus.
– Prašau, prašau, išeik! – pažvelgiau į jį maldaujamai.
  Man bus blogai. Mona akimirksniu supras.
  Žmogysta įdėmiai žiūrėjo į mane.
– Gerai. Bet aš dar nepasakiau, ko atėjau, – tarė.
– Sakyk, greitai.
– Tavęs.
– Kas manęs?
– Atėjau tavęs.
– Nesupratau?
– Turi eiti su manimi.
– Neturiu.
– Turi.
– Kodėl?
– Nes turi mums padėti. Mane atsiuntė tavęs ieškoti, ir aš radau. Ir dabar negaliu išeiti be tavęs.
– Gali, nes aš niekur neisiu.
  Buvau šokiruota, kad šitas žmogus taip drąsiai man liepia kažkur eiti. Ir tikisi, kad eisiu. Ar tai ne kvaila? Jis jokiu būdu nėra priešas. Pernelyg naivus. Net Mona tai turėtų suprasti.
– Klausyk, pasakyk, tiems, kas tave siuntė, kad manęs neradai. Arba kad manęs nebėra gyvos. O tai, beje, greitai taps teisybe, jei tučtuojau neišeisi.
  Man beprotiškai knietėjo žinoti, kas jį siuntė, kodėl jiems manęs reikia ir kas gi toks visgi yra šitas sergantis žmogysta, vos besilaikantis ant kojų. Bet nebuvo laiko tai aiškintis. Ir aš neturėčiau to daryti! Šito žmogaus čia neturėtų būti.
– Gerai, dabar aš išeisiu, nes man reikia tavęs gyvos... – pasakė jis tyliai, pasiremdamas į spintą visu svoriu. Mačiau, kad jam vėl blogėja. – Bet aš sugrįšiu, ir greitai. Jei dar pats būsiu gyvas...
  Atsidusęs jis sunkiai žengtelėjo durų link.
– Palauk, kur mano batai? – sutrikęs suvokė esąs basas.
– Eik basas, kitaip tave iškart ras, o jei įtarsi, kad tave seka, slėpkis ąžuolyne, – pamokiau jį ir iškart pasigailėjau. VĖL jam padedu.
  Staiga jis savo žmogišku žvilgsniu tiesiog perskrodė mane. Pasijutau nesuvokiamai keistai. Tada žmogus greitai paėmė savo batus į kairę ranką, dešine atsidarė duris ir išėjo.
  Tikėjausi, kad pajėgs nueiti toli ir greitai, nors jau žinojau, kad akys vis tiek mane išduos.
Enėjo duktė