Sakai, jog meilės priešas?
Kad grobiu turtus jos?
O Viešpatie, atleiski jam
Net jeigu jis Šekspyras!..
Nekaip atrodai, Viljamai, ne kaip,
Va šitaip į mane parodęs,
Ir nešdamas netikrą žinią
Kad „savyje vien sau jėgų“ semiu..

Tau vis dar regisi, kad Dievas mylinčių nebaudžia,
Kad upės gali vandenis išspraust krantais,
Bet lūpose jau miršta paskutiniai žodžiai,
Atodūsiais dejuodami, kad tos,
Kurios gražiausios -
Nebučiuotos lieka.

Todėl kaip vyrui vyras į akis sakau -
Užuolankom nevaikščioki,
Į tikslą tiesiai šauki...
Tiek daug mylėjęs, o, deja,
Nėra prie ko širdies priglausti,
Kai žvaigždės jau sukrito Nemune.

Dejuok, širdie, ir paskutiniais žodžiais,
Minėdama gražuoles, liekančias kitiems.
O tu man, Viljamai, jau nusibodęs:
\"Nenešk, girdi, į karstą dovanos retos,
Kurią gavai iš motinos gamtos!\".