Erškėtrožė
Prie Nemuno erškėtrožė prinoko,
Nulinkę vaisai liejas skaistumu,
Maži lašeliai supasi raudoni,
Tik akyse vis žydinčią regiu.
Ką tik liečiau, atrodo, rausvą žiedą,
Tartum saulėtekį virš Nemuno bangų,
Praėjo vasara ir ašarėlė rieda –
Užsidegė erškėtrožė nauju man stebuklu.
Kas pasakys, kodėl prie jos taip gera?
Aštrūs spygliai, bet gal švelni širdis,
Kaip ir visų, kas Nemunu alsavo,
Kam jo tyli kalba – ne paslaptis?
Nepyk, erškėtrože, prisėsiu truputėlį
Su ta mintim, kad grįšiu būtinai,
Gal bus ir žiedlapiai, ir vaisiai nubyrėję,
Bet ir tada bus gera man čionai.
Prie Nemuno erškėtrožė prinoko,
Nulinkę vaisiai liejas skaistumu,
Sakysit – mažmožis ir kas čia tokio?
O man – Dievuli mano, kaip gražu!