Mane perkėlė klaidingai. Jaučiuosi išmestas kaip nuorūka į nebylią ir blausią svetimybėmis atsiduodančią Traiho žemę*. Buvau vienui vienas kliuksinčiuose pilkai ruduose pelkynuose su apgaulingais juodais akivarais ir nežinojau nei kur eiti, nei ką daryti. Neabejotinai atsidūriau svečiuose pas ponią nežinią, kurios skonis šleikštus, o kartais tiesiog nenuspėjamas. Atsargiai slapsčiausi, judėjau pirmyn, stebėdamas praslenkančius tamsius varliažmogių siluetus. Išalkę nepasotinami padarai gaudė ir rijo mano žvilgsnį. Po akimirkos nebemačiau, nes priešai prarijo regėjimą. O garsus, kuriuos dar girdėjau, suėdė nematomieji skaidrūnai**, plevesuojantys visai neaukštai virš raisto plynės. Taip tapau ne tik neregis, bet ir kurčias. Balsus girdėjau tik mintyse ir mintimis. Nepaisant to tolyn skubėjau melsdamas Dievo pasigailėjimo. Tačiau čia matyt tikra šėtono teritorija. Nėręs į priešais atsivėrusią skylę, slydau plačion tarsi piltuvas tamsos gerklėn. Kai pramerkiau akis, priešais save pamačiau tuščią baseiną. Ten sekliame vandenyje plūduriavo įprastos guminės gulbės.
- O kur yra traihėnai? - nustebau.
Čia priėjo gydytojas baltu chalatu ir tarė:
- Metas gerti vaistus. Popietė.
Jo guma aptrauktoje saujoje gulėjo visos privalomos tabletės. Jos tokios spalvingos. Ir dar kvepiančios! Šitas robotas visuomet man atrodo žavus.


2010 m.

* "Traiho žemė" - literato Petro Jankausko 1990 m. parašyta tuo paties pavadinimo fantastinė apysaka. Kronikose minimi varliažmogiai iš tiesų aprašyti minėto autoriaus, tik jis nenumatė kad tie padarai moka suryti žvilgsnį.
** Skaidrūnai tokio paties permatomumo kaip stiklainiai. Padarai atrasti paties Kereidono, kai šis gerdamas pieną atsikando vaflį.