Aš eilių nerašau – tegu rašo garbaniai poetai –
Tik  šneku į pagalvę, rimuoju dienas ir naktis.
Kartais noriu  į stalčių sukraut, neberasdama vietos:
Ar į žmones paleist, kad galėtų tenai pasiklyst.
Jau  tokia prigimtis - ištylėtas frazes palydėti
Ir pamojus ranka įtikėti, kad jos nebegrįš.
Vis sijoju žodžius pro seniai surūdijusį rėtį
Ir tikiu, kad juos  atrenka mano bemiegė naktis.
Aš eilių neturiu –  tartum sniegas į žemę pabiręs
Jos ištirpsta staiga, kai atšyla kietieji  ledai.
Jei sugrįžta nematomos – pačios patamsy prabyla,
Kai  šėlioja po sielą plėšrieji gėlos vanagai.