toks gyvenimas 2
Susikūrus laisvai Lietuvai, grįžo iš Amerikos turtingas. Nusipirko keliolika hektarų žemės. Ant kalnelio pasistatė trobesius. Didelius, kaip geras ūkininkas. Tvartą drėbė iš molio, kad būtų pigiau. Daržinę pastatė įvažiuojamą iš abiejų pusių, kad šieną galėtų krauti į šalinę tiesiai iš vežimo – per šienapjūtę nereikės trečio žmogaus. Prie daržinės iš šiaurės pusės prirėmė peludę, o prie tvarto rytinėj pusėj malkinę. Gyvenamą namą surentė erdvų, dviejų galų, kad ir sūnui vedus nebūtų ankšta. Bet įrengė tik pusę namo, pritrūko amerikinių pinigėlių. Nieko, įrengs vėliau, juk sūnus dar negimęs, o ir žmona dar neišrinkta. Po poros metų, atokiau nuo sodybos pastatų pastatė pirtį „kaip reikiant“, kad ir kaimynai galėtų pas jį vanotis, ne tik jo šeimyna. Šalia iškasė šulinį tik pirčiai. Medinį, nes pigiausias. Rentinius darė iš trimetrinių drebulių rąstelių. Gilesnio nereikėjo – vanduo versmele rovėsi viršun ir pastoviai aukštai laikėsi tiek žiemą , tiek vasarą.
Dabar savo didelėje sodyboje gyveno vienut vienutėlis. Žmona jį paliko jau kuriantis kolūkiams. Nebegalėjo kęsti jo vaidingo būdo ir neišpasakyto šykštumo. Net malkas suskaičiuodavo valgiui išvirti. Daugiau nė skiedrelės nevalia paimti. Kai tik vaikai šiek tiek praaugo ir galėjo vieni namuose pabūti ir šiek tiek padėti mamai, žmona persikėlė gyventi į miestelį pas seną davatkėlę. Sūnus Teofilis miesto vienišoms moterims priskaldydavo malkų, dukra Aldona grįžusi iš mokyklos prižiūrėdavo vaikus, kai kas paprašydavo. Mama mezgė nuo ryto iki nakties kojines, pirštines, megztinius, kepures, skaras – viską kas tik ko paprašydavo. Badauti nereikėjo.
Į rytus nuo gyvenamo namo bujojo paties Reiškulio rankomis sodintas sodas, pro kurį vingiavo lauko keliukas, jungiantis du kaimus. Už jo augo nususę krūmynai, už kurių driekėsi klampi, durpinga pelkė, prižėlusi gailių ir vaivorų, vietinių žmonių Sukine vadinama. Gal, kad daug kam apsisukdavo galvos ir pasiklysdavo joje beuogaudami, ar, kad nemažai galvijų pragaišo pelkės akivaruose. Prie pat gyvenamo namo buvo antras šulinys. Gilus. Vanduo buvo toks tyras ir šaltas, kad net dantis užgeldavo begeriant. Kiemelyje, užtvare, kapstinėjosi būrelis vištų. Tarp jų sukinėjosi išdidus, raudonplunksnis gaidys, nuolat kreipė savo sunkią galvą į dangų, atidžiai žvalgė debesis – ar nepasirodys aukštybėse raibasis vanagėlis. Tvarto gardelyje kriuksėjo riebus meiteliukas. Pakrūmėje būbavo karvutė, ilgėdamasi dobilų. Kur jų gausi? Ne kolūkietis net šiaip normalesnės pievos lopinėlio negausi, ko jau apie dobilus svajoti... Jei nakčia iš kolūkio laukų priraudavo glėbį raudonžiedžių, tai karvutė juos, lyg saldainius vaikas, tuo sušlemšdavo. Ant priebučio akmens prieš vakaro saulutę tupėdavo vienaausis juodas katinas tyliai murkdamas iš pasitenkinimo, šildydamasis paskutiniuose vakaro spinduliuose. Primerkęs žalias akis, kantriai laukdavo šilto pieno. Patvartėje žvangino grandinę sarginis šuo. Pats Reiškulis dienų dienas praleisdavo sode ir darže. Augino rabarbarus, rūgštynes, svogūnus, ridikėlius, agurkus, braškes, įvairias vaistažoles, kurių nebuvo pievose ir beveik visą derlių veždavo parduoti į miestelio turgų. Rudenį iš krituolių obuolių darydavo vyną, o geruosius sudėdavo rūsin ir išlaikydavo iki pavasario, kada kainos būna daug kartų didesnės negu rudenį. Kol jaunesnis buvo pats kastuvu daržą susipurendavo, karučiu mėšlo užveždavo. Metams bėgant, jėgos seko ir jau buvo reikalinga kaimynų pagalba. Tvora pamažiukais supuvo ir išvirto. Naujos nebetvėrė. Kam? Kaimynai arkliu įdirbdami daržą vis tiek išvers. Naminis obuolių vynas visada pasisekdavo puikiai, tad nebuvo sunku kaimynų į talką pasikviesti. Mėgo ir pats Reiškulis burnelę padaryti...