Apmąstymų vėl pievoje braidau,
Turėdama daug klausimų, tačiau -
Žinau, atsakymo negausiu tikro,
Nes tu, tarsi stovėtumei už stiklo,

Žvelgi į mano drėkstančias akis,
Bijai plačiau atvert jausmų duris.
Žinodama, klaidingai tu galvoji,
Bandžiau dar patarimą duot rytojui...

Sprendimas tavo - ko nelinkiu aš -
Manau tik sielon sumaištį atneš.
Nuguls manieji žodžiai - aš tikėjau!
O būt stipri, neverkt sau pažadėjau.

Minčių slėny braidau, o rytas brėkšta...
Gal nuo rytinės rasos akys drėksta?