Kai tau sakys, - gyvenimas, tai – pelkė,
Ją brisdamas, neliksi tu švarus.
Neišsigąsk, neaimanuok, neverki,
Gražus žmogus ir pelkėje gražus.

Bet kokį purvą galima nuplauti,
Jei tik šaltinį stengsiesi surast,
Vilties žvaigžde tikėti nepaliausi,
Silpnesnį už save nepabijosi vest.

Laimingas dar ne tas, kas nuospaudų nežino,
Nežino vėjo, merkiančio lietaus,
Nežino rytmečio, šarma nubalusio ledinio,
Ir sausio bučinio lyg šuns kandaus.

Iškęst, pakelti, nesulinkti –
Sunkus išbandymas žmogaus pečiams,
Gal kartais ir neleista pasirinkti,
Bet leista likt teisingu sau pačiam.

Dar prasiskleis likimo skirtas žiedas
Ten, kažkurį pavasarį, sode tikrai tikrai,
Tiktai ilgai ratu lai saulė rieda,
O jai pavymui driekias ir geri darbai.

Juk nebari sūnaus, jei kartais jis pareina
Su išeiginiais batais truputį purvinais,
Mylėti nepaliauji, kaip savo širdies dainą,
Kurią skambėt šioj žemėj palikai.

Kai tau sakys, - gyvenimas, tai – pelkė,
Ją brisdamas, neliksi tu švarus.
Neišsigąsk, neaimanuok, neverki,
Tvirtai tikėk –
                      Dangui esi sūnus.