Dar daug žemėje
pykčio, tamsos ir rūko,
o gerumo, atjautos
mums vis dar trūksta
ir trūko...
Dažnai iš lūpų
veržiasi neapykanta,
pikti žodžiai.
Taip savo menkumą,
sielos skurdą
kitiems parodom.
  Pabūkime protingi-
prie vandens,
prie ugnies prieikim.
Tegu tiesiai į veidus
krenta
šiltos akimirkų snaigės.
Mes juk mokam
pravirkti iš juoko,
pabėgti nuo prašančių
rankų,
mokam iš pykčio sudužti,
kaip krikštolo vazos,
ir pabirti kaip šukės...
Bet nors akimirką mažą
geri ir protingi
pabūkim.