Tu žaidi manimi,
tarsi gaudytum orą.
Subtiliai nusijuokęs
paduodi gyvenimui.
Lengvos rankos
glosto vandenį,
kol ištirpęs dangus
nusilenkia.
Nesiliauji šypsot
net miegodamas naktį.
Tirštą sapną
it žydinčią liepą kvėpuoji.
Nesumirkčiojęs
ištari manąją lemtį.
Ir laimingas
žvaigždynams vaikus
atiduodi.
Aš lenkiuosi
prieš giedantį
Viešpaties medį.
Tarsi maldai
rankas susiėjus
į miglą
grimstu.
Teka žodžiai
Lengvi tarsi
vasaros vėjas.
Iki sielos
apklotos
sapnais debesų.
Nesiliauju tikėti,
kad valandos eina
Tavo veidu
it mano šventi bučiniai.
Aš esu Tavyje
ir mane tarsi laivą
jūrai ošiant
Palaimintoj rankoj
laikai.