Jau klevo lapai baigia paskutinį šokį
Ir, krisdami nuo medžių, sukasi ore.
Norėčiau, kad pavyktų man išmokti
Taip pat gražiai ištirpti savame laike.

Kai būsiu pakviesta į lemiamą kelionę,
Kur eidama, nebegalėsiu nieko pasiimti,
Norėčiau tik, kad man užtektų laiko,
Tuos, ką myliu, dar sykį apkabinti.

Tikrai nėra svarbu, ar aš turtinga,
Ką čia esu turėjusi, ar ko dar neturiu, -
Galėsiu tarti: - gyvenau prasmingai,
Jei smiltele išliksiu širdyse žmonių.