Akvanautai. Ten, kur vėjai švilpauja

Šeimos taryba nutaria – būtina pakeisti aplinką, užmiršti visas negandas. Oras puikus. Keliausim prie jūros! Paprašome kaimyno prižiūrėti ūkį, o mes pasimėgausime smėlio ir sūraus vandens voniomis. Dėdė dar šlubčioja, bet plaukioja gerai.
Važiuojam! Bekeliaudami susiginčijam. Mes tvirtiname, kad vanduo jūroje bus šiltas, dėlė – atvirkščiai. Šypsomės manydami, jog dėdė pralaimėjo. Juk tokie alpinantys karščiai! Tačiau greitai įsitikiname - skaudžiai apsirikta. Teisus buvo dėdė. Bet kodėl?
- Iš karto matyti. Neprityrę. Neatkreipėte dėmesio į vėją. Jūros vandens
šilumai įtakos turi daugiausia jis. Pamario gyventojai vėjams sugalvojo daugybę vardų ir pagal juos puikiai orientuojasi. Klausydamiesi orų prognozių, pro ausis praleidote vėją. O šis pūtė nuo kranto ir varė įšilusį vandenį tolyn. Iš gelmių į viršų plūstelėjo šaltos srovės. Štai ir visa išmintis. Ar pajutote, kad ne visas vanduo vienodas?
- Aha!
- Kylantys įšilę srautai susipynė su šaltaisiais, kurie lyg lediniais pirštais
grybšteli besimaudantįjį. Jau senovės graikai, pastebėjo vėjų svarbą. Jūrininkai dažnai prisimena vieną iš daugybės nuostabiųjų legendų. O buvo taip: dangaus dievas Dzeusas ir nimfa Melanipė susilaukė sūnaus Eolo. Jis karaliavo Eolijos salose ir valdė aštuonis vėjus. Vieni iš jų – švelnūs ir malonūs. Tai titano Astrėjo žmonos Eosos sūnūs. Kiti – pikti ir stiprūs – požemių valdovo Tartaro ir motinos Žemės Gajos vaikai. Retkarčiais, Dzeusui paliepus, Eolas savo vėjus išleidžia laisvėn. Ištrūksta ir Eurosas – stiprus, piktas pietryčių ir rytų vėjas. Jis ypač mėgsta siausti tarp Kanarų ir Žaliojo Kyšulio salų. Tada ištisas savaites net saulės nematyti. Ji skendi ūke. O prie Baikalo gyvenantys vengia vėjų dukrelės Sarmos Ši guvi moteriškaitė dažniausiai atkeliauja su audringa palyda.  
Senieji Kuršmarių žvejai jaučia, kada pabudęs vėjų valdovas dviburnis
Bangpūtys pakvies visus į savo puotą. Sužinoję brolių latvių milžinai iš džiaugsmo  galingai pasiraivys, sutartinai pūstels oro, sumišusio su ledokšniais, gūsį. Suraibuliuos, pasišiauš tada marios, o ausylesnieji išgirs iš Gaujos pakrančių slėpiningųjų olų, Turaidos pilies kuorų sklindančius  atodūsius. Turi šis pasalūnas vėjagalvis atskirą pavadinimą, kaip ir nuo šiauresnių krantų atklydęs suominis. Vėjų ir jų vardų gausybė, apie juos vertėtų pasiteirauti ,,šišoniškių”.
Tikrai būtų įdomu sužinoti visų šių bastūnų vardus. Laiko turime nedaug, vargu ar pavyks. Teks po įvairius žinynus pasiknaisioti arba dalyvauti ekspedicijose į Pamario kraštą. O dabar - laikas namo.
Nuo daržų jau dvelkia krapais ir mėtomis. Į seklyčios langus barbena jurginų žiedai. Įsidrąsinęs rytys vis dažniau papurto obelis. Rudenėja. Akvilę kviečia tarp pušelių įsitaisiusi, ryškiomis spalvomis šviečianti mokykla. Aš važiuoju  tęsti  astronomijos mokslų. Dėdė išskrenda  Okeanijon. Tik mama, tėtis ir Taifūnas lieka namuose. Kaip visados jie nekantriai lauks sugrįžtančiųjų.
Ši vasara buvo nepakartojama. Iki naujų susitikimų, mielieji!
Kapsė