Aš ne poetė, ne rašytoja – mama esu.
Rašau tada, kada diktuoja man širdis.
O jei suklystu, tai labai atsiprašau visų –
kaip moku, taip rašau, tokia jau prigimtis.

Rašiau vaikams, dabar rašau anūkams.
Jaunystės meilę kartais aprašau.
Ir velniava kokia į galvą įsisuko –
rašyti noriu vis daugiau, daugiau.

Kažkas paskaito, pagiria, priglaudžia.
Kažkas pamoko – man tikrai džiugu.
O dar kažkas pavydo tinklą audžia
ir maratoną skelbia. Negražu...

Kai pataria – puiku. Geriau eiliuot pramokau.
Ir kritikuot prašau – ne išdidi esu.
Bet kai kiaušinis seną vištą moko,
taip noris nusijuokt skardžiai balsu.

Kai kam nulipt gal reik nuo pjedestalo.
Juk puikūs autoriai, paneigt sunku.
Didybė savo darbą puikiai daro –
kai kas nemato tik savų klaidų.

Neužsigaukit. Tik išsikalbėjau.
Užplūdusi ramybė jau tikra.
Ir šias eiles į stalčių pasidėjau –
tai paprasta senos širdies kalba...