Mano vaikystės uogienė
Tamsi naktis įsiremia arimuose,
senai nėra mylėtų kas – nekęstų.
Vaikystės prarastos prisiminimuose
naktis ir aš
tokia juoda paskęstu.
Kvepėjo dienos
ir miškai mėlynėmis kvepėjo,
uogienės vogtą kvapą vėjas nešėsi laukuos.
Tiktai kitaip kvepėjo tėvas
į namus parėjęs
ir žilos, žilos sruogos
motinos plaukuos.
Sudužo viskas.
Dar šiandien jaučiu kaip dužo...
Stikluos parbėgusios įstrigo kojos basos,
nusviro rankos
lyg nuo vėtros šakos lūžusios,
krauju raudojo grindys –
ploviau ašarom.
Paskendo viskas...
tik nakty prie kojų trinasi
sugrįžusios vaikystės svajos nuogos.
Kodėl neskęsta ligi šiol prisiminimuose
mėlynės,
tėvas
ir mama –
juoda, kaip uogos?