Rudens gailumas man toks savas,
Nuvytusių gėlių žiauri mirtis..
Pavys Mus vėjas, kuris nakty gyvena
Ir braidančią vienatvę gaubia paslaptim..

Pajuos dangus ties horizontu,
Užgesinęs saulę Tau ir Man..
Pamiršime gėles, kurias sodinom,
Ir lyg paklaikę bėgsime tolyn..

Braukdami rankas per aštrią žolę,
Pargriūsim ties tuščiom viltim..
Supratę, kad gėlių jau nebeprikelsim,
Virsime kalnų šiauriniais vėjais,
Beribėmis naktimis..

Tyli vienatvė vis dar žais
Pakelėse, ties rugių laukais..
Lietus vis gros
Naktimis, kai vės –
Mūs nužydėję sodai vėl pravirks..

Rūke paskęsta nebylus ramumas,
Tyliu skausmu užliedamas miškus ir pievas..
O nužydėjusius mūs sodus vėlei
Draskys šalti lediniai šiaurės vėjai..