Rudens lašai vis rašo tavo vardą -
It graveris išdegina širdy raides.
Jos verkia skausmą,
Lapuos raštą spausdamos,
Ir siunčia ten, kur jau tavęs galbūt nėra.
Susėmus lapų šokančių  vaivorykštę,
Bandau  voratinklio vija pavyt tave.
Šalna ankstyva išpuošia man veidą,
Akių šviesa sužybsi žvaigždele...
                    ***
Pūga negailestingai draiko giją,
Plaukuos lašai sustingsta, lyg laike,
Dangaus skliaute tik mėnuo ilgesingai žvelgia
Vaivorykštės spalvų  lediniame veide...
Ir tyliai šoka snaigės paskutinį valsą,
Palinkusi šaka, kaip nosinė balta,
Nubraukia ašarą nuo tavo-mano veido...
Lemtie ledine, neateiki niekada -
Širdžių kaitra pavers tave sraunia upe...
                  ***
Delne tavam ištirpo vandenynų ledas,
Sutilpo saulė, šiluma akių,
Čiurlenimas širdies užgydė skausmo randą-
Aš pas tave per klonius žydinčius skubu.
Vėl šypsosi melsvų žiedelių akys,
Ir glosto laibu spinduliu alsavimą dienų.
Sakyk, vieninteli žmogau, pasauly
Ar dar geidi, ar pasiilgai šniokščiančių krantų,
Nuspalvintų medaus svajonių debesų?
                     ***
Užglostė saulė lūpas ir akis,
Kojų piršteliais prašuoliavo vėjas,
Kvepėjo žemuogės tavam glėby,
O naktys buvo tokios vaiskiai svaigios...
Liepsnojo laužas upių akyse,
Lakštingalos užbūrė tamsią naktį.
Nebuvo jos, - tik tu buvai joje...
Širdis, ne ji kuždėjo: nepalik manęs.
Tavy radau pasaulio savo raštą...