trapumas, apgaubiantis sapno rankas
nepaliaujamai glostančias atmintis
ilgesiu nutrina baimę rytojui
palieka tik šypsena per akliną nežinomybę
vaiko šypsena (tiesiai į širdį)
todėl negaliu klūpoti ir melstis išganymo sau
atleidimas ateina neprašomas
mažais baltaplaukiais žingsneliais
susirango glėby ir prašo pasakos
apanka gyvenimas
ir tik rankose šviečia saulė
basomis kojomis atbėgus pasveikinti ryto
nesušukuota
trapumas ant miegančio veidrodžio
kuriame tik aš ir tu
jis nemato ateinančios saulės
o ji velias į patalus
glaudžias į atlapus
ir juokaisi...
juokiasi
mūsų mažoji
kol tu dar miegi
apsiaustas trapios nežinojimo kaukės
šėšėliai jau traukiasi