Kai draudė gimtą kalbą, sakėm,
Kad ji medum nuo lūpų varva,
Slapta knygas per sieną nešėm
Ir žodį laikėme už kardą.

Labiau už šautuvus, už plieną
Savieji žodžiai tautą gynė,
Rodos, maldaknygę kiekvieną
Laikėm kvėpavimu Tėvynės.

Jei augo ąžuolai, didvyriai,
Tai tik sava kalba maitinti,
Carinę priespaudą patyrę,
Žmonės pakilo laisvę ginti.

Stebuklas buvo, laisvė švito,
Tiesa, ji švietė taip trumpai,
Rudi, raudoni susikibo
Ir degė žemėje gaisrai.

Vėliau ir vėl laikai sovietų,
„Triaukščiai“ rusiški klestėjo,
Tiktai lietuvis buvo kietas,
Sulaukė, kol „svečiai“ išėjo.

Dabar laisvi. Laisvi kalbėti,
Rašyt, dainuot sava kalba,
Ją gerbt, didžiuotis ir mylėti,
Tik sukasi kaip kam galva.

Europon žengėm porą žingsnių
Ir pasimiršom kas esą,
Iš burnų byra tartum žirniai,
Darkyta angliška kalba.

Kitų kalbas mokėti reikia,
Pasaulis juk kalbom gražus,
Tiktai, Dievuli, oi per greitai
Visur išverčiame švarkus.

Konkursai, laidos ir laidelės -
Žiūri į jas ir nežinai,
Ar jau užvaldė gimtą šalį
Džiunglių papūgos, katinai?

Silpna tauta, kuri nedrįsta
Kalbos lyg vėliavos iškelti,
Perdaug  ilgai nepasiryžta
Plačiau duris tik jai atverti.