Kazys namo grįžo popiet. Buvo akivaizdu, kad jis vėl kažką parsivežė savuoju senutelaičiu „Zil‘u“, — ilgokai krapštėsi prie garažo, kol galų gale lauke visai sutemo.
Kai jis įžengė į virtuvę, žmona gerokai įpyko. Dėl to Kazys pasidomėjo:
— Kas tau nutiko?
Agnė atsitraukusi nuo kriauklės pažvelgė į vyrą, vilkintį nešvariais drabužiais, o aprimusi ištarė:
— Pietūs visiškai atšalo... Kur taip ilgai krapšteisi? Vėl, matau, visas purvinas.
Jis pažvelgė į jos veidą nė kiek nesupykęs.
— Parsivežiau įdomų daiktą.
— Vėl parsitempei kokį gelžgalį?
Kazimieras atsisėdo ant taburetės, nekantraudamas kažką pasakyti. Ir galų gale ištarė:
— Visai ne. Garaže pastačiau mašiną...
Mašiną? — apstulbo žmona.
— Taip, — pasigirdo atsakymas.
— Ir kokia ji? — susidomėjo ji. — Iš kur traukei šitiek pinigų?
— Ne „Moskvičius“, aišku. Aparatą beveik už grašius gavau iš bendradarbio Grinkevičiaus. Tiesa, butelį „samanės“ teko jam pastatyti.
— Kalbi mįslėmis, Tikriausiai būsi nešvariu darbu užsiėmęs arba... arba ta tavo mašina — tiktai supuvęs laužas.
Pagaliau Jis pasiryžo atidengti savo kortas:
— Garaže mašina, kurios pagalba galima važiuoti į praeitį ar į ateitį. Ir grįžti iš ten atgal...
— Tikriausiai fantazuoji, — nusišypsojo Agnė. — Jei toks daiktas egzistuotų, tai pas mus seniai duris varstytų kokie nors agentai iš įslaptintų tarnybų.
— Ar esi girdėjusi, kad aš kada nors svaičiočiau niekus?
— Per vestuves, — žmona manė triumfuoti, patelkusi anot jos itin rimtą argumentą.
— Tada, aišku, buvau gerokai paėmęs... — pasiteisino Kazys, atremdamas josios puolimą.
— Na, gerai, patikėsiu, — nusileido žmona, kuri tuomet prisėdo greta vyro ant taburetės, — tik visiškai neaišku, iš kur tokį daiktą tas tavo Grinkevičius gavo. Sukčiauji.
— Sakė, kad iš Skunčiko.
— Kas jis per vienas? Vėl kalbi mįslėmis.
— Tas Skunčikas tų dalykų meistras.
— Vadinasi, racionalizatorius koks?
— Taip. Jei tau įdomu — jis iš Klaipėdos.
— Bet... negali būti, kad...
— Gali. ši jo sukonstruota mašina kuo puikiausiai veikia. Aš išbandžiau. Prieš valandą buvau nusikėlęs į praeitį. Dabar liepa, o pats buvau keletą metų atgal. Pataikiau apsipirkti rugpjūtį.
— Ir kas? Kas..? — domėjosi žmona.
— Vienoje dabar jau bankrutavusioje parduotuvėje nusipirkau kai ko, ko dabar tikrai neberasi.
— Negi gali būti ir tokių stebuklų? — Agnė į savo vyrą žvelgė išplėstomis, kupinomis nuostabos akimis.
— Gali. — visiškai rimtai tarė Kazys ir pridūrė, — Nukeliavęs į kitus laikus labai pigiai gavau ir jautienos, ir degtines — viską nupirkau už senus Vagnoriaus epochos žvėriukus.
— Po kiek?
— Žinoma, tik tų laikų kaina. Džiaugiuos, kad ten viskas gerokai pigiau...
— Tai mes... mes būsim turtingiausi?
— Jei protingai veiksime, — taip.
— Tai gal nuvažiuok į Gariūnus. Praėjusiais metais ten juk gerokai mažesnės kainos...
— Galėsime pabandyti.
Taip prabėgo visas mėnuo. Kazimieras Būtėnas su žmona, greit iš tiesų praturtėjo. Jų kieme stovėjo jau ne aprūdijusi „Ford fiesta“ bet visai padorus „Golfas“, pirktas nuvykus ateitį. Į Būtėnų namus plaukė ir kitokios gėrybės. Tačiau gana ilgai niekas nė neįtarė, kas čia iš tiesų vyksta, iš kur jie gauna tokių netgi visai neregėtų daiktų, kurių rasi gal tik kituose miestuose ar itin prabangiose parduotuvėse. Tokia tiesa.
Vis dėlto kartą tuo susidomėjo miesto policija. Tačiau niekas negalėjo prie įtariamųjų rimčiau prikibti, nes nebuvo nukentėjusių nuo tariamos spekuliacijos ar apvogtų. Nė vienas kratą daręs policininkas net neįtarė, kad garaže stovintis mechanizmas ir yra visos tos istorijos kaltininkas.
Na, o su tokia alga, iš kokios gyveno ši šeima, tikrai vargiai galėjai pragyventi šiais laikais. Ir vis dėlto to kaimynus labai domino, kas per keistenybės vyksta pašonėje. Ne viena smalsi moteriškė atkreipė, kad Agnė labai retai vaikštinėdavo į miesto parduotuves ar turgų. Aišku, šiais laikais. Prekybos centruose ir mažose krautuvėlėse nematydavo ir jos vyro. Taigi mįslių mįsles.
Tai turėjo kažkaip baigtis, juolab aplinkinių spėlionėms nebuvo galo, arba bent keistis kažkokia kita linkme. Ir greit netoli gatvelės sankryžos pasigirdo kalbos: vietos bendruomenei trūko kantrybė stebint apleistą Būtėnų būstą ir nuolat apsilankančius ir nuolat ką nors kamantinėjančius kriminalistus. Grupelė žmonių susibūrė viską išsiaiškinti.
— Kur jie dingo?
— Nežinau.
— O aš mačiau juos.
— Kaip tai?
— Tu melagis. – prašneko vienas skeptikas, mosuodamas rankomis, - Nieko nematei ir matyti negalėjai. Jų iš viso nėra namie – aš gi patikrinau. Namas senokai tuščias, durys užrakintos. Kieme taip pat visiškai nieko nebėra... Viskas apleista. Gal tik žiurkės rūsyje apsigyveno - tikrai ne Būtėnai. Netikiu tų bobučių paistalais.
— Aš irgi nelabai tikiu. — pritarė kitas bendramintis.
— Tai gal kas žinot kur jie pradingo? - paklausė artimiausias Būtėnų kaimynas, kuris kažkada tarėsi žinąs visą tiesą. — Kur galėjo jie prasmegti?
— Nežinau, – numykė tas, kuris visai nieko nežinojo.
— Nenumanau ir aš. — linkčiojo galvą vienas senis.
— Ir vis dėlto atsakymas yra, — ištarė vienas senstelėjęs vyriškis stovintis sambūrio
centre.
— Kur jie? — pasigirdo pilnas nuostabos klausimas,
— Taigi skaityti laikraščius reikia, — ištarė šis, rodydamas naujausią vietinių kronikų numerį. - Ką tik atradau.
— Ką? – mėgino kažką pasakyti kitas, bet nutilo perskaitęs straipsnio antraštę, — Nejau... duok, duok gi paskaityti...
Visi kalbėjusieji ir ne tik jie susigrūdo prie nepažįstamojo. Tas parodė pirštu į publikaciją, kurioje buvo rašoma apie keistą šeimą be vaikų. Straipsnį puošė besišypsantys veidai...
Pasirodo. kad Būtėnai visai teisėtu būdu išvyko į užsienį ir namo nežada sugrįžti.
— Hm, labai smalsu sužinoti kokius juokus jie ten iškrės? – nusišypsojo buvęs artimiausias Būtėnų kaimynas.

1992 m.