Kuomet vidurnaktis man kuoka trenkia per makaulę
Ištykšta smegenys į tūkstančius žvaigždžių.
Yra žvaigždynai Avino ir Musės, nėra Kiaulės,.
O ją juk danguje aš kriuksinčią girdžiu.

Netgi matau, kaip šonais trinas į mėnulį
Ir melsvom žiežirbom pažyra jos šeriai.
Arba tamsoj, tartum purvyne tyliai guli,
Nes Vilkas bastosi ir dairosi  Šauliai.

Na, žinoma, ji ne gražuolė – snukis riestas,
Nėra ko lyginti su Povu ar Gulbe.
Bet ir mėnulis kartais tirpsta tarsi sviestas
Ir žemėj juoda tampa lyg grabe.

Šiąnakt pabūsiu atradėjas-astronomas
Ir Kiaulės Koją bent sudėsiu iš žvaigždžių.
Tai kas, kad gyvulys iš purvo – ne to luomo,
Bet juk tikrai danguj jį kriuksintį girdžiu.