Ugninis šešėlis

Buvo vasaros pradžia. Dienos šiltos, saulėtos ir visiems keliančios nuotaiką. Tiktai ne merginai vardu Azaja, palaikiusiai ryšius su viena gana turtinga ir pagarsėjusia miesto įžymybe — Eduardu Kernesu. Juodviejų meilė, iš karto buvusi aistringa ir karšta, dabar vos blėsavo. Mergina pasijuto apvilta, o vaikinas buvo pradėjęs jos vengti. Azaja įtarė, kad jis jau turi kitą...
...Tą gražų romantišką birželio vakarą susitikusi parke su Eduardu, mergina neištvėrė jam nepasakiusi:
— Kiek tokių susitikimų dar bus?
Ji pasakė nepiktai, bet to kresno jaunuolio reakcija buvo staigi:
— Tai ką, manęs jau nebemyli, kad taip sakai? — suniurzgė jisai.
— Mylėjau, kol nieko blogo apie tave nežinojau, — atsakė ji.
— Ogi kad tu — tikras lovelasas. Juk aš tau jau trylikta, kad prieš mane turėtą meilužę tu nugalabijai, tik niekas apie tai iki šiol nežino...
Eduardas apstulbo.
„Iškniso iš kažkur. Jei taip imtų pasakoti policijoje, man butų galas!“ — sunerimo Kernesas.
Ir jis, staigiai apsisprendęs, užsimojo...
Kitą rytą suradę Azajos kūną, kriminalistai ėmė ieškoti žudiko, bet taip ir nesužinojo, su kuo mergina buvusi tą naktį parke, nes Eduardui pavyko tardytojus įtikinti, kad jis tuo metu buvęs namuose.
Bet vienas keistas dalykas nustebino visus — nuo tos nakties kur tik Eduardas bepasisukdavo, visur jį lyg koks šleifas, lydėdavęs ugninis šešėlis. Iš karto visa tai jam netrukdė, tiktai kėlė ji pamačiusių nuostabą, nes toji ugnis nebuvo karšta, labiau priminė ant kalėdinės eglutės degančias bengališkas liepsneles. Bet kuo toliau, tuo ji darėsi vis kaitresnė ir jau ne juokais ėmė nusikaltėlį kepinti. Kai kas vaikinui patarinejo gesinti įsisiautusią liepsną vandeniu, o kiti — smėliu. Todėl jis lįsdavo po dušu, o vieną kartą voliojosi smėlyje, tikėdamasis tokiu būdu atsikratyti to deginančio jį šleifo. Bet ir ši priemonė nepadėdavo — vos tiktai jaunuolis išlįsdavo iš po vandens čiurkšlių, jį ir vėl apgaubdavo ugninė skraistė. Tas pats nutiko ir palikus smėlio aikštelę.
Tas iš tikrųjų retas gamtos fenomenas sudomino gana rimtus mokslininkus. Bet jie, apžiūrėję vaikiną ir nieko įtartino jo organizme neradę, nutarė, jog jį persekiojantis ugninis šešėlis, be abejo, yra sukeltas kažkokio iki šiol mokslui dar nežinomo gamtos dėsnio. Grupelė tyrinėtojų ėmėsi atidžiai stebėti tolesnį „ugniaskraisčio Eduardo“ likimą, kol galų gale juos pasiekė žinia, kad vieną rytą jaunuolis atrastas parke, toje pačioje vietoje, kur buvo prieš tai aptiktas Azajos lavonas. Nebegyvas, apanglėjęs ir sunkiai beatpažįstamas. Jį prieš mirtį supęs ugninis šešėlis šį kartą buvo užgesęs.

1990 m. Viešvėnai
Tikras Dearnis