Iš namų neišeik, kol dar žvakės neišdegė sielos,
Kol dar kalbina sienos paveikslai ir laukia tavęs,
Kol suvirpa nuo žingsnių pražilusios mano blakstienos
Ir senukai šlavėjai iš ryto nušluoja gatves.
Nepalik, ką rinkai po dulkelę, taupei, kad turėtum –
Seną motiną su išprotėjusio laiko akim,
Mūsų mylimą šunį ir seną apgriuvusią klėtį,
Kurioje tavo dviratis tūno iškreipta  ašim.
Neturėtum išeit taip staiga – be verksmų ir bagažo,
Be palydos ir priekaištų mano, be dukros kalbų
Ir palikti vien nežinią to išėjimo kaip lažą,
Kurį aš ant pečių visą dieną lyg skolą nešu.