Ant kalno stiklinio, stiklinėj pily
Gyveno mergaitė graži nebyli.
Tiksliau – ji miegojo, sapnavo sapnus,
Tikriausiai spalvotus, veikiausiai švelnius.

Nereik jai tikrovės, nereikia šviesos –
Sapne nėra melo, nėra ir tiesos.
Taip tęsės ilgai – turbūt tūkstantį metų,
Kol vienas ją princas netyčia surado.

Oho! Koksai grožis ir dar nebylė!
Koks veidas! Koks kūnas! O, Dieve, lėlė...
Jei vesčiau ji būtų tikra karalienė,
Nešiočiau ant rankų ir naktį ir dieną.

Nusprendė taip princas, bet jos nepaklausė
Ir kalną, ir pilį stiklinę sudaužė.
Pagrobė mergaitę ir grįžo į dvarą –
Tarp sienų mūrinių vargšelę uždarė

Tai kas, kad ten auksas, aksomas bei šilkas,
Raudonmedžio baldai ir židinys šiltas.
Ir net nesvarbu, kad jinai karalienė,
Juk sienos ne stiklo – mūrinės tos sienos.
...........................................................................


Dabar ji nemiega jau tūkstantį metų –
Realią tikrovę kas dieną pamato.
O jei bent trumpam ir sumerkia akis –
Jai princas vis rodos – sapnų jos vagis.