ėjau
kuprio rudens
gyslom

gniauždama kumšty
popieriaus skiautę
iš neaiškių plėšinių
kareivio
kur vakaruose gavo
kulką kakton
ir nieko naujo
nebe pirmas kartas
kaip ant veido
tango sušoka
vualis

visgi neapartas
liūdesys įsitaisė
juoko duobutėse
ir nieko jau nepadarysi
drumzlės dugne nusėdo
jau neišjudinsi įsišaknijo
elodėjos

jaučiu
stiebai
plakas
nugaron