Laimingi grįžtame namo. Prieangy jau šypsosi mama.
-  Pagaliau ir akvanautų pasisekė sulaukti. Tūpkit ant suolų. Užkąsit, atsipūsit mažumėlę. Paskui kviesiu talkon. Medų kopinėti laikas.
Medus kaip medus. Bet kodėl mama mus akvanautais pavadino? Sukam galvas kone visą dieną. Tik kai Akvilė pradeda ant mūsų marškinėlių inicialus rašyti, viskas paaiškėja. ,,Eureka! – šūkteli sesutė.- Mįslę pavyko įminti. Pasižiūrėkite!”
Atlekiam, limpančias pasmakres šluostydami.. O Akvilė stovi, atsukusi nugarą su užrašu - ,,Ak”. Man ištiesia skiemenį ,,va”, dėdei - ,,nau”, lieka nepaženklintas tik Taifūnas.
- Dar neaišku? – plyksteli sesuo. - Ko spoksote?! Štai: Akvilė, Valius, toks
tavo, brolau, vardas, Nausvydas, Taifūnas.  
- Juk čia mūsų vardų pirmieji skiemenys! – šūkteliu.
- Na ir gudruolė ta mūsų mama, - stebisi visko matęs dėdė.- Komandos pavadinimas puikus. Geresnio nesugalvosi.
Greitai sunarpliojam petnešėles, pritvirtinam prie jų lentelę su skiemeniu,
užmauname Taifūnui ant nugaros ir laimingi, naujais vardiniais marškinėliais pasipuošę, išsirikiuojame prieš meduotą šaukštą belaižančią mamą.
- Argi nesakiau? Akvanautai! Tikri akvanautai! – kvatojasi mama. –
Vakare vardynas švęsime. Sūris paslėgtas, gira išrūgusi, medaus – sočiai. Nieko daugiau nebereikia.
Vardynų iškilmės tikrai linksmos. Pasakojimai be galo, dainų irgi netrūksta. O kai dėdė užsimena apie savo vaikystės žaidimus, visus užvaldo azartas. Net mama, įšokusi į platų maišą, iš visų jėgų stengiasi nepasiduoti besivejančiam tėčiui. Nepajuntame, kada mėnulis pasislepia už šimtametės girios, kieme tamsu, nors pirštu į akį durk. Atsikvošėję greitai sulendam po apklotais. Stengiamės kuo greičiau užmigti: rytoj nuo aušros nauja mankšta daržuose laukia.
Pakirdę lekiam prie Širšalo, tai mūsų neišsenkantis šaltiniuotasis upeliukas.
Išsimaudę skubam pusryčiauti. Kol saulė neužkaitino, teks iš peties padirbėti.