Nors kolūkinė santvarka gyvavo jau antrą dešimtmetį, bet dar vis buvo tokių „buožių“, kurie sugebėjo išsaugoti savo neliečiamybę. Nepabuvoję Sibiro platybėse, gyveno savo sodybėlėse tyliai, lyg pelytės po šluota. Sugebėjo išgyventi nedirbdami kolūkiuose, negaudami pensijos, o tik pardavinėdami savo mažame žemės lopinėlyje išaugintas ar miške surinktas gėrybes. Vienas iš tokių buvo Reiškulis. Tikrojo jo vardo niekas nebeprisiminė. Pavarde retai kuris šaukdavo. Vis Reiškulis ir Teiškulis... Mat jis kalbėdamas, kur reikia ir kur nereikia vis kaišiojo žodelį „reiškia“. Jisai nestojo į kolūkį, nors kai kuriuos žemės dirbimo padargus ir atidavė bendram naudojimui. Kai kiti plušo kolūkiniuose laukuose už tai tegaudami saują dirsėtų grūdų, o dažnai ir nieko negaudami, Reiškulis darbavosi jam paliktame žemės lopinėlyje, aptvertame aukšta, žiogrine tvora.