Kai į dangų lekiu savimi
Lyg į kosmosą atvirą,
Svaidau atmintį kąsniais lediniais
Į erdvę sutemusią
Nors save skraidinu,
Bet jaučiu, kaip daužausi į akmenį
Ir labiau vis artėja nei tolsta
Išblyškusi žemė.

Paukščio akys pro šalį,
O plunksnų šnarėjimas toly,
Sparno pjautuvas
Kerta paširdžiuos,
Jau kvapą užuodžiu,
Akmeny neiškalsiu kiaurymės,
Nujaučiamas broli,
Mano lemčiai ir mano žinojimui
Šiandien paskirtas.

Kibirkščiuoja naktis virš manęs,
Pažinimas kaip žaizdras,
Kojos greitai įauga
Šaknim į išbrinkusį molį,
Užsispaudžiu akis –
Paskutinę kraujuojančią žaizdą,
Neišgirsi manęs,
Nesugrįžtamai artimas broli.