Mintimis toliau
Beveik žinau, kas ten už miško slepias,
Kodėl ruduo ateina į svečius,
Kodėl dažnai, už metų atsigręžęs,
Žarstau dienų sudžiūvusius lapus.
Tikiu, kad visa tai beprasmiška ir kvaila,
Lyg stengtis bėgt į priekį atbulom,
Kai reikia džiaugtis, kurt šiam rytui dainą,
Bet ne minutėm, buvusiom saldžiom.
Na ir tegul. Te bus tai smėlio pilys,
Laiko bangų nuplautos nuo krantų,
Kurias perdaug buvau tada pamilęs,
Kaip tolimą iliuziją sapnų.
Sako, kad dabartis tik turi vertę,
Kuo gyvenai, kas bus rytoj - jau už tavęs,
Laiko knyga be lapų, tau jos neatversti,
Kaip niekam nepagrąžint buvusio savęs.
Ką besakyt – bejausmė žemiška tiesa,
Tik reikia man daugiau, kitos tiesos,
Kuri nubėgtų tolyn, kaip tąsa
Lemtingo virsmo, tavo valandos.
Kai praeitis ir ateitis pavirs į amžinybę
Taps būtimi net mintys ir svajonės,
Galbūt pasieksi savąją ramybę,
O gal aidės beviltiškos dejonės.
Nereikia nežinia kankintis jos bijoti,
Svarbiausia - būt santarvėj su savimi,
Nepurvint praeities, telieka ji spalvota,
Bet ateitį nutiest svajone, viltimi.
Gyvenimo peizažas nebūna tik vienspalvis,
Ryškiu štrichu kartais tarnauja net dėmė.
Prireikus, ir klaidoj laikyt iškeltą galvą,
Tikėt –
gyvenimas - gražiausioji gėlė.