Kiek žmonių svajojo lyžtelėt mėnulio kraštų, kiek jų mėnulio krateriuos mintis skandino, ir kiek iš jų daugiau mėnulio šypsena nebetiki? Kur tas tikėjimas nuskendo, kas šaukštais jį išvalgė?

Gyvenimas gyvena sau, jis toks tolimas netobulumui ir toks nepasiekiamas tobulybei.

Gyvenimas gyvena sau, o aš... Aš ilgai, ilgai ir seniai laike randu daugiau idealumo spragų, daugiau bėdų ir nelaimingų valandų nei to, kas keltų šypseną. Nekalbėsiu apie tai, ko trūksta, ko stokojama, ir ko turiu iki soties. Nekalbėsiu apie žibutes ir lietų, nekalbėsiu apie tai, kuo gražinamas pasaulis ilgiausiuose rašiniuose. Nežinau, kada pradėjau daugiau liūdėt nei džiaugtis. Taip pat nežinau, nuo kada pauzės, tylos ir vienumos pauzės pradėjo kelt gumulą gerklėje. Kada užstrigo mechanizmas, savaime gaminantis džiugesį. Jaučiuosi skriaudžiama, skriaudžiamas kažko, skriaudžiama savęs pačios.

Rašau laimę, rodau laimę, kalbu laimę, bet nerandu laimės, nebežinau, kaip ją naudoti, kad pajustum tai, ką ji turi teikti. Tai taip nusibodę, taip nuobodu, banalu ir iškalbėta, kad net lipnu, bet man tai taip gilu, sunku ir graudu.

Nežinau, kas atsitiko, kuri styga nutrūko, bet man taip liūdna, ir liūdna taip seniai.

Kaip puikiai gyvena gyvenimas, kai nesuki dėl jo galvos. Didžiulis talentas sugebėti nemegzti minčių kilpų, nestatyti barjerų, neaitrinti žaizdų, neprisigalvoti problemų, nesureikšminti žodžių. Atrodo, tik pajaučiu tobulėjimą galvos nesukimo srityje, ir vėl atatupsta žengiu į problemų kibakštynus. Gyvenimas, apskritai, yra geras, jei sugebėsim nepaisyti ir nesurankioti visų juodų dėmių, nusėdusių plyšiuose. Tik bėda, kad kontroliuoti paisymus ir nepaisymus pastaruoju, labai ilgu metu - ne mano valioje. Pačią kontrolę prisijaukinti sekasi labai prastai, gal paprasčiausiai kuo labiau stengiesi kažką kontroliuoti, statyti į vėžes, reikalauti iš savęs to, kuo tuo metu nesu, tuo labiau nuo tavęs tolsta lengvas, rėmų nesuvaržytas buvimas.