#2

- Varne, tu papiruso dulkės, tu paukščio nerimas, - mergaitė iškvėpė tumulą šalčio.
- O miškai? Jie tykūs ir beveidžiai, jie keičia rūbus, bet nekeičia kvapo, susisupę į miglas paslaptingai, tyliai šniaukščia dūmojančiai rytą. O miškai, ar tai tie, kas iš paskos nesekę, negalimi pavyti?
Mergaitės lūpos, susisupę vėjin, akimirkai pakvipo laužais, sakais ir medumi dūmų.

#3

Diena iš dienos lijo, kol varno akyse patvinę ežerai lietvamzdžiais centrinėse miesto gatvėse sėjo lapkritį. Stogai, barbenami tyliau, nei mergaičių kojų pirštais, pasidabino rainais katinais. Kalėdoms. O varnas tyliai balo mergaitės rankovėse.