Akvanautai. Vandens gyvatės
Šiemet vasara karšta, be lietaus. Baigia išsekti kūdros, šuliniai. Galulaukėj
paskutines dienas tempia senasis tvenkinys.
- Gelbėkit! Gyvatės į blauzdą įsikirto! – išgirstame pagalbos šauksmą.
Tai mūsų artimiausios kaimynės Aneliukės provaikaitis, atvažiavęs pasisvečiuoti iš sostinės. Skuodžiame pasižiūrėti, kas nutiko. O vaikis iš baimės jau ir trumpikes pridėjęs. Ant kojos dvi išpampusios juodos dėlės raitosi. Berniukas - baltas kaip drobė . Nuraminę vaiką, palaukę, kol atsikabins siurbėlės, žvilgtelim į kūdros dugną. O ten ,,gyvačių” – knibždėlynas.
- Kaip suspėjai net dvi pasigauti? – klausiu berniūkščio.
- Priėjau arčiau, paslydau, koja ir atsidūrė gyvatyne. Rodos, greitai
ištraukiau, bet anos buvo vikresnės.
- Marčiau, nejaugi nežinai, kad vandenyje gyvatės nesiveisia? – stengiasi
padrąsinti kaimyną Akvilė.
- Gyvena, Akviliut, ir veisiasi, tik ne mūsų krašte, - pataiso ją dėdė. –
Koralų brūzgynuose gali aptikti kelių metrų juosvą ilgą gyvį, kurio nuodai dešimtį kartų stipresni už kobros, apie angį ir kalbos negali būti. Pasipainiotum tokiai gyvatei – baigta. Mūsuose kartais žalčiai mėgsta perplaukti pasitaikiusią kliūtį, bet gyvena jie sausumoje. Anąkart šalia lentpjūvės pjuvenose, kur pakanka drėgmės, šilta, aptikau žalčiukų. Taikūs šie gyvūnėliai, nesikandžioja, nors žmonės dažnai be jokio reikalo juos nuskriaudžia. Dėlės taip pat nepavojingos, kai kam net padeda.
- O kas tie koralai? – jau pažvalėjęs susidomi Martynas.
- Abejoju, ar jų grožį sugebėsiu žodžiais apibūdinti. Juos reikia pamatyti.
Kai pradės lyti, bus laisvesnio laiko, atbėk pas mus, parodysiu savo skaidrėse sukauptą kolekciją. Sutarėm?
- Ar greitai lis? – į klausimą klausimu atsako pašnekovas.
- Marčiau! Marčiau! Kur dingai? – Tai prosenelė savo lepūnėlį šaukia pietų.
Pamačiusi, jog vaikas ne vienas, kviečia visus trobon pasivaišinti. Deda ant stalo bulvinių blynų dubenį su baravykėlių padažu. Visa patalpa pakvimpa. Kaip atsispirsi tokiam gardėsiui. Paalkę kertam iš peties, vis girdami sumanią šeimininkę.
Močiutė ne tik vaišinga, bet ir šneki. Pradeda pasakoti apie savo prosenelį
Jokūbą, kadaise net Mandžūrijoje pabuvojusį. Po Port Artūrą vaikščiojusį. Rodos, tas Port Artūras netoli Kinijos sienos. Per rusų karus su japonais prabočius ten papuolęs. Iš degančio namo išnešęs japoniukę. Motina, atsidėkodama drąsiajam kareiviui, šilkais siuvinėtą atlasinį albumėlį padovanojo. Kiekvienam lapely vis po drugį. Viens už kitą gražesnis. Per visus mūšius išsinešiojo, apkasuose išsaugojo. Prie širdies, vidinėj kišenėj, laikė. Parsivežęs ant lentynėlės pagarbiai padėjo. Brangūs buvo prisiminimai. Iki šiol išliko.
-Mačiau, pieši peteliškes. Še, imk. Pravers. Juk ir tu man daug gero esi padariusi. Akvilė net pašoka iš džiaugsmo. Prižada senelei saugoti dovaną, o rudenį
mokykloje surengs drugių parodėlę.
Marčius skausmą ir baimę jau pamiršęs. Vis klausinėja dėdės Nausvydo, kada pagaliau lis. Taip maga koralų pasižiūrėti.
B.d.