Ką sakot margos astrų akys,
Ugnelėmis skaisčiom pražydę,
Lyg rudenio ankstyvos žvakės
Darželio lysvėj pasiklydę?

Spalvų ir atspalvių – visa paletė
Žalioj kertelėje išpilta,
Rasotas rytmetis palietęs,
Pravirkdė žiedą geismo pilną.

Ten mėlyni, balti, raudoni,
Nebijantys šalnų, lietaus,
Nušvito astrai taip maloniai
Ir linki rudenio švelnaus.

Neskinsiu puokštėn, jos nereikia,
Geriau kalbėtis su gėle,
Kuri tau savo žiedą skleidžia
Ir žvelgia šypsena meilia.

Miške klevų viršūnės dega,
Aplietos auksu ir variu,
O čia, žemai, nuo astrų gera,
Nuo jų vaivorykštės spalvų.