Negaliu aš miegot – naktys kietos, kaip lentos
Ir dar duria giliai paširdžiuose.
Užsimerkiu. O mintys išrieda į plentą.
Net sapne nežinia kur veržiuosi.

Lyg sparnais suplasnoju, lyg paneriu upėn
Ar į kalną kopiu neuždusęs.
Šiąnakt įveikiau Troją. Rytoj nesuklupęs
Prieš kryžiuotį kovosiu, it prūsas.

Kur ugnis ir kur kraujas, kur priešų dejonės,
Kalavijas, špaga ar muškieta –
Man ranka nedrebės, nes tai vyrų svajonė,
Galimybė savaip išsilieti.

Na, o kartais, kai mano tikrovė prapuola
Iki patekant saulei – lig ryto,
Aš tampu Donu Pedro ir groju fluviolu*
Savo draugei – mielai Chuanitai.

Ir jei kas pasakys man, tikrai netikėsiu,
Kad tai vizijos arba košmarai.
Vėl ateina naktis... Savo leteną tiesia...
Išeinu ten, kur meilė ir karas.

Fluviolas* - nedidelė fleita, populiarus XVI a. muzikos instrumentas Ispanijoje.