Ką galvoji
Skleisdamas nuo klevo,
Gelsvas lape.
Ir kodėl tu,
Saulės glamonėtas
Visą vasarą,
Veidu nukrenti
Į šaltą žemę...
Koks svaigus ir trumpas
Šitas šokis tavo –
Vėjas apsisuko –
Sūkurys pagavo.
Ką galvoji,
Gelsvas klevo lape,
Savo kritimu
Priminęs
Mūsų būtį trapią...
Auksu pasidengia
Rudeniška žemė.
Ach, kokia palaima
Pasivaikščiot
Lapams šlamant,
Pumpuru užgimti,
O Žmogum nueiti
Savo kelią.