Palengva einu per Žemę,
debesėliai dangų remia,
o už jų saulytė miega –
spinduliai taku nebėga.

Pasikvietęs vyturėlį,
savo pirmą čiulbuonėlį,
sušunku – sveika Saulyte,
eikš, paglostyki žolytę.

Šilumą saulutė sėja.
Vėjas iš pietų atskrieja.
Žiedus padeda barstyti –
štai, šlaituos žibutės švyti.

Matau, liūdi šaltinėlis.
Sveikas. Aš – Pavasarėlis.
Su saulyte aš keliauju,
ir su vėjeliu draugauju.

Šaltinėlis sujudėjo,
spindulys sušilt padėjo.
ir tarp jo sraunių bangelių
šypsos daug mažų saulelių.

O sode pievelė želia,
Šakeles medeliai kelia.
Saujomis ant jų beriu
daug kvapnių, baltų žiedų.

Dar saulytė man padėjo,
pievoje gėlių prisėjo.
Šitos gėlės ne dirbtinės,
pirmos jos, pavasarinės.

Nepabudęs dar berželis?
Darbo imasi vėjelis.
Gaudo saulės zuikelius,
beržas skleidžia lapelius.

Vėl aplink apsidairau,
ne, tikrai nepavargau.
Padejėjų daug turiu,
saulę, vėją iš pietų.

Ką dar reikia padaryti?
Oi, takelį nuvalyti...
Sniegas dar kai kur baltuoja.
Saulė spinduliu atjoja.

Šiluma apjuosia taką.
O saulytė kalba, šneka,
kaip pasaulyje gražu...
Eikš, papuošiu vainiku.

Ir gėlių vainiką pina.
Mano galvą  padabina.
Juo esu aš pasipuošęs...
Girdit? Tyliai miškas ošia.

Mano klausosi sakmės,
laukia vyturio giesmės.
Ant šakelių vėjas supas.
Kas toliau bus jiems parūpo.

O toliau? Čyrens paukšteliai
ir čiurlens linksmai upelis,
spindulėliai glostys pievą,
sužydės pakrantėj ieva

ir vaikučiams bus smagu –
kieme šilta ir gražu.
Jie ridens sau margučius,
gaudys saulės zuikučius.

Saulė vėjas, daug spalvų.
Aš Pavasaris esu.
Žemę prikeliu iš miego,
nejuntu, kaip laikas bėga.

Mėnesiai praėjo trys...
Estafetę kas laikys?
Pailsėk, Pavasarėli,
tarė sesė Vasarėlė.


2010.