Akvanautai. Kelionė pas kragus
- Akivaizdu, esate prityrę nardytojai, tad kviečiu rytoj anksčiau atisikelti ir
pasisvečiuoti kragų karalystėje. Vakar pastebėjau, paukščių šeimynos jau palikuonių susilaukusios, - apžiūrinėdamas didžiąją valtį, tarsteli tėtis.
Mudu su Akvile išpučiame akis: tėvelis nelabai linkęs trikdyti plunksnuočių
ramybę. Mūsų vienų jis, žinoma, neleis. Bet keliauti su tėčiu - vienas malonumas. Jis gerai pažįsta šių paukščių gyvenimo būdą, todėl belieka tik vykdyti jo nurodymus, klausytis šykščių pastabų.
Ankstyvas rytmetis. Vėsi gaiva išvaiko paskutinius mieguistumo pojūčius.Upeliu nusiiriame iki Ilgio ežero, ištįsusio per kelis miško kvartalus.Tėtis čia įsitaisęs slėptuvę, iš kurios gali valandų valandas spoksoti, kaip mažučiai padarėliai nyra gilumon ir staigiai šauna aukštyn. Nepakartojamo reginio laukiame ir mes. Iš tolo stebime, kaip mažyliai drąsiai jaučiasi vandenų platybėse.
- Kodėl gulbiukams nepavyksta atlikti tokių triukų? – smalsauja Akvilė.
- Pasižiūrėk atidžiau. Palygink kitus paukščius su šiais. Ką tau primena jų
pailgas kūnelis?
- Hm… Sakyčiau, mūsų mažąjį laivelį.
- Atspėjai. Dabar atkreipk dėmesį į kojas. Jos užpakalyje, kragui atstoja
vairą, nes uodega labai trumputė, vairuoti nepajėgia. Plunksnos tankios, nepraleidžia drėgmės, todėl be jokio vargo narą išstumia į vandens paviršių. Ir pėdutės jų kitokios. Daugelio vandens paukščių pirštai sujungti plėvele, krago kiekvienas pirštas turi atskirus plaukmenis.
- O aš maniau, kad čia antys, - nusistebi dėdė.
- Dirstelk į anties ir krago snapus. Iš karto pamatysi skirtumą.
- Jau matau. Ančių trumpesni ir bukesni.
Staiga prieš mus išnyra ausuotojo krago šeimynėlė. Tėtis prideda pirštą prie lūpų. Visi gerai suprantame šį ženklą. Nutylame. Netoliese sukinėjasi patinėlis su keliais jaunikliais. Vieni plaukioja, kiti sutūpę ant tvirtų didžiojo pečių. Čia, žinoma, šilčiau ir jaukiau. Patelė lizde dar laukia išsiritant pavėlavusiųjų. Kai visi kiaušiniai, suskilinės, pasirodys ir mama su antruoju pulkeliu. Net išsižioję žiopsome į mažuosius pypliukus, pakaitomis pliumpsinčius į vandenį ar besiropščiančius ant minkštos ir saugios tėtušio nugaros.
- Tikras rojaus kampelis! Nepalyginsi su jokiu cirku, - neiškentęs garsiau tarsteli dėdė, o virš paukštukų - jau tik vandens ribuliai.
- Pamatytum šių paukščių tuoktuves. Dar plačiau išsižiotum, - šypteli pro ūsą tėtis. - Jų metu patinėliai taip pradeda karkti, kad šaižus blerbiantis balsas net už kilometro girdėti. Po to jaunavedžiai rodo vienas kitam įvairias statybines medžiagas. Paskui jas pradeda krauti į vieną vietą. Pagaliau tarp nendrių ar meldų atsiranda tikras lizdas, kuriame suboluoja kiaušiniai. Tačiau balti išbūna neilgai. Tėvai pridengia juos visokiomis puvenomis, nuo kurių dėtis paruduoja. Po mėnesio įvyksta stebuklas. Ežeras sukunkuliuoja nuo daugybės iš gelmės į paviršių svaidomų kamštukų. Regiu, paukšteliai jau pavargo nuo mūsų kaimynystės. Pasigrožėjome ir gana. Saulutė užkaitino. Pats metas šieną vartyti. Ar padėsite man?
- Mielai! – sutartinai sušunkame atsidėkodami ir laimingi iškeliaujame į pievas pasimankštinti.
B.d.