- Mergaite, tu nepamatei, dangus pamėlo, - baltas varnas, snapu išraižęs vakaruose mėtas, staiga persimainė į šermukšnio raudonį.
Kelio linijos bėgo palei tirštai vanilinį jo snapą, kol šis nepakvipo lazdynais ir cinamonu, po lietaus – melisomis, geriančioms saldintą arbatą. Mergaitė, grakščiai permetusi ranką per atviro lango rėmą, pirštais tylomis barbeno vairo kraštą. Paskui juos bebėgantis kelias atsiduso ir lyg senas ištikimas šuo ėmė bidzenti paskui.
- Varne, tu esi ruduo, šermukšniai ir tyla, - pasakė mergaitė ir, riešu brūkštelėjusi varno kaklą, nutilo.
Į gelstančio dangaus lapą įvijusi veido žemėlapį mergaitė, verta paminėti, buvo panaši į kalvą. Kalvos tykios ir paslaptingos, ten neužgęsta gimę žvaigždės. Jas spjauna į gelumbės dangų ir semia tarp pirštų, nebyrančias ir tokias neįkyriai amžinas.
- Tu kalva, mergaite, - varnas sudėjo jos plaukus į upę baltais pirštais, išpieštais sakais ir medumi.
- Tu runos, varne, vaškas ir kiečio žiedas, - nusijuokė ji ir lūpų kampučiu į miglas nejučia nusprūdo pulkas popierinių gervių.
Kelias, jau užmiršęs tūkstančio kojų pasakas, pavargo juos sekti, sustojo nuošalėje toks senas, ak, šitoks pailsęs, kad, apsiklojęs juoda duonos marška, giliai įmigo. Dangų kutendamos kišeninių paukščių saujos tylomis ištirpo nuneštos vėjo.