Pasakėlė apie metų laikus 1 dalis

Seno miško vidury,
auga medžiai dideli.
Aukštos pušys dangų remia,
saujom debesėlius semia,

eglės dairos išdidžiai –
ant šakų žali spygliai.
Čia ir ąžuolas senolis,
o po juo kiškelio guolis.

Dar to miško vidury,
senų medžių apsupty,
žydi nuostabi pievelė.
O šalia maža trobelė.

Šioj trobelėje seniai,
rūpestingai ir darniai,
sesės dvi ir broliai du
leidžia laiką pamažu.

Vakarais, kai medžiai snaudžia,
O voriukai tinklą audžia,
laužą užkuria brolelis.
Smalsiai stebi juos žvaigždelės.

Kokie jie visi skirtingi.
Mėnuo klausti nepatingi –
Ar nebūsite, draugai,
metų keturi laikai?

Taip, skirtingi mes labai,
nors ir Metų mes vaikai.
Lankom žemę, puošiam ją,
tai gėle, tai snaigele.

Nieko aš nesuprantu.
kalbate visi kartu.
Aš budėsiu visą naktį –
laiko turi jums pakakti.

Įsitaisęs savo soste,
žvaigždės jį švelniai apklostė,
mėnuo tarė, aš klausysiu,
ir tikrai jums netrukdysiu.

Noriu aš pasiklausyti
ką jūs mokate daryti.
Įdomu tikrai man bus.
Išklausysiu jus visus.

Tik po vieną jūs kalbėkit.
Pasakokit, netylėkit.
Kuo vardu , sakyk.Smalsu...
Aš Pavasaris esu.


2010.08.
Meškienė