Mėnesienos pilni mano kaulai
Ir veidai jų pilni mėnesienos,
Pelenais bėrėm delnus į saulę,
Netikėjimas atnešė vienumą.

Grojo džiazas. Ak, nekentėm džiazo!
Tų akordų, kur rudenį supo,
Tų kvapų, kur padangėm atsėlino
Ir vienatvės, kurios nepritrūkom.

Nuogos lūpos nuogesnės už sielą,
Už šimtus neregėtų tolybių,
Be apgaulės, nutylinčios mėnesius,
Nuogas veidas lyg upė pakvipo.

Ir ištvino it tamprios sekundės, -
Be krantų, kur pasiekti galėtų
Nuogos mintys nuogesnės už lūpas,
Nuogos mintys, atnešusios lietų...