Akvanautai. Radinys
- Vaikai, ar gerai mokate nardyti? Akvalangų nepamiršome? -
pasiteirauja dėdė.
- Segtuku suspaudęs šnerves, ištveriu gan ilgokai, - neiškenčiu
nepasigyręs.
Akvilė vis dar tyli, nors, žinau, ji taip pat nebloga nardytoja..
- Neriam? – mirkteli šelmiškai dėdė.
- Pirmyn! – šūkteliu.
Paskui mus niurkteli ir sesutė su šuniuku.
Iškilę įsitaisome palapinėje. Pradedame pasakoti, ką aptikome ežero dugne.
Akvilė matė daugybę įdomių augalų ir vos nepagavo didžiulės žuvies, užsnūdusios po plačiu lūgnės lapu. Mano žvilgsnis užkliuvo už išsikėtojusios kerplėšos. Tai vandenų dvasia, sauganti gyvūnų ramybę, manau sau. Tik aštriam dygliui įsikirtus į ranką, pamatau didžiulį suraizgytų spygliuotų vielų gumulą. Iš mano fantazijų skaudžiai pasišaipo plati kraujosruva. Dėdė ištraukė keistai susisukusį pagalį. Po sekundėlės pasirodo ir Taifius, tvirtai dantis suleidęs į seną nukleiptą kaliošą. Dėdė vis dar įdėmiai apžiūrinėja savo radinį.
- Pagal iš senelio girdėtus pasakojimus, labai panašu į krivūlę. Bet kaip ji čia
pateko?
- Gal keliauninkas pasiėmė vilkams nubaidyti. Nereikėjo ir švystelėjo į
ežerą, - porina Akvilė.
- Oi, ne. Tokios lazdos buvo nešamos iš vienos sodybos į kitą, kad
gyventojai žinotų, jog vyks svarbi sueiga.
- Kaip gerai! – neiškenčia sesė, - Ir pasiramsčiuoji, ir nuo piktų šunų
apsigini…
- Ir vėl nepataikei, mergyt. Senovėje žmonės dar rašto nepažino, todėl raityta lazda -
puikiausias įrodymas, jog esi skubiai vietos valdžios kviečiamas. Išvaizda rodo, kad vandeny šis pagalaitis išgulėjęs neilgai. Tai vagišių ar norinčių sendaikčiais atsikratyti neišmanėlių darbas. Pasikalbėsim su muziejininkais. Jie ir įvertins mūsų radinį.
Krivūlė ne juokais sujaukia nusistovėjusią darną. Stovykla skyla į dvi puses: mudu su Akvile skubiname kuo greičiau išsiaiškinti lazdos paslaptį, dėdė linkęs vėl nerti į gelmę, paieškoti daugiau senienų. Pagaliau vieningai susitariame: išsiaiškinę visus klaustukus, griebsimės naujų paieškų.
B.d.