neišeik nors dažnai beveidė
kaip retai oi retai aplankai
dangstai žvilgsnį blakstienas nuleidus
karčią tiesą žinai nesakai

o kartais iš rūko balto ir tiršto
žvelgi širdį veriančiai karčiai
liekni perlamutro pirštai
plazdėti ima lyg drugiai

tirštas baltas rūkas veliumas
o gal siaube įkapių drobė
į ledokšnį sustingusi ašara
žvaigždė įminta į gruodą

neišeik jau nykios vėlumos
įžiebti ugnį ir žvaigždes
chrizantemos saulutės Vėlinių
man rožės žiedlapiais kuždės

neišeik nurimę audros
tik darganos kaip duženos
vilčių į sielą skaudžiai beldžia
sušvisk išeinant į sutemas

jau supratau kodėl beveidė
žvilgsnį paslėpusi blakstienom
kodėl sapne sušvisti leidai
niekados nesijaučiau aš vienas