Kaip duonos, kaip oro, kaip saulės šiltos
Kartais reikia žmonėms tokios šventės,
Kad pajustumei pulsą vieningos tautos
Ir suprastum, kaip gera gyventi.

Na ir kas, kad mūsų nedaug, nelabai ir turtingi,
Be aukso, anglies ir be naftos,
Bet kai būnam drąsūs, išdidūs, laimingi,
Pasauliui atrodome gražūs.

Baltijos kelias, ėjimas į Laisvę,
Kryžių kalnas, Veronikos dainos –
Širdyse atbunda Žalgirio ainiai
Ir negandų puslapiai sklaidos.

Kartais reikia nedaug, tik saujos.
Tik saujelės sūnų, bet didvyrių,
Kurie Lietuvos vardą kelia į saulę
Ir aukotis dėl jos nesibijo.

Na ir kas, jeigu tai tik žaidimas, krepšinis,
O medaliai iš bronzos kalti,
Bet širdimi juos matom, jie tarsi auksiniai
Ir todėl karšto džiaugsmo verti.

Čempionatas, medaliai - ne vien tik žaidimas,
Tai tūkstantį kartų daugiau,
Tai lietuvio širdies, savasties atgimimas,
Dangaus ženklas - mes pasaulyje jau.

Tai ne bronza - ne šaltas spalvotas metalas,
Bet džiaugsmas, garbė ir šviesiausia viltis,
Kad lietuvis, kai trokšta, laimėt tikrai gali,
Jeigu plaka krūtinėj Lietuvos jam širdis.