Devynios dešimtys baltų kačiukų žydi
Ant tavo delno, kurį švelniai glostau.
Ir taip staiga pavasaris įsiveržia į širdį,
Kuomet plaštakė nutūpia ant skruosto.

Sueižėja ledai dienų tylėtų,
Virvena upeliu, iš naujo ritas.
O saulės diskas viršum upės rieda,
Ir pluoštas spindulių į properšą įkrito.

Linksmi zuikučiai šokinėja, staipos
Ir tu šypsais, juokies nerūpestingai.
Džiovina prakaitas varveklį laibą.
Šiandieną, rodos, nieko tau nestinga.

Jau pirmos strazdanos, lyg pirmosios žibutės,
Ant tavo veido po truputį skleidžias.
Sakai: „Pabūkim dar truputį,
Aš pažiūrėsiu, kaip zuikučiai žaidžia.“.

Pabūsim, dar tikrai ilgai pabūsim –
Juk taip staiga pavasaris įsiveržė į širdį –
Vienplaukiai – tegul vėjo gūsiai
Ne tik ledus, tačiau ir mus sušildo.