Ir vėl ruduo. Ugningas ir pravirkęs.
Kiek jų dar bus? Beribė nežinia.
O upė taip srauni.Virš jos palinkęs,
senasis gluosnis verkia paslapčia.

Metus, it gerves klykiančias, skaičiuoju –
Išskrido daug. Negrįžo nė viena.
O šis ruduo vis beria man po kojom
savas spalvas. Ir jų vis negana.

Lyg klevo lapai purpuru dažyti–
tai liepsnos šoka praeities migloj.
Vejies, skubi, bet negali pavyti
tos auksu žėrinčios tiesos – rytoj...

Lėtai eini gyvenimo alėja.
Ir vėl ruduo. Pravirkęs, bet gražus.
Voratinklių simfonija išlieja
gal mano, gal rudens jausmus.


2010.09.11.