Rudens minutėje

Sunki minutė rudenio rimties,
Vėsaus lietaus lig soties prisigėrus,
Žinai - nebus, vis vien ilgies
Šiltesnio žvilgsnio, mažo spindulėlio.

Rausva spalva nuo ryto nuvarvėjus,
Medžių lapus valiūkiškai nudažo.
- Na, neliūdėk, tiek daug gėlių turėjai,
Dabar nauju žydėjimu gėrėkis klevo.

Neslėpsiu, laukiau rudenio, ryškaus, spalvoto,
Jo šėlsmo, auksinių lapų siautulingo šokio,
Kad iš galvos mintis aptingusias iššluotų,
Tik džiaugtis pamiškės migla dar neišmokau.

Gerai ir ramuma, jos kartais lyg ir lauki.
Blogai, jeigu svečiuojas per ilgai,
Kai naktimi ledu sustingsta tavo laikas
Ir smelkiančios tamsos pilni namai.

Ruduo ruduo, dvilypis jausmas širdį slegia,
Kai reikia taikyt priešingas mintis –
Už dovanas gausias ištarti „ačiū!“ žemei
Ir sniego paukštei atlapot duris.

Save guodi, kad tai dar vienas ratas,
Kuris šįkart tikrai dar nesustos,
Kažką po kojomis nukritę čeža lapai -
Švelnus atodūsis rudens maldos.
skroblas