Išgėriau pilną taurę meilės vyno,
Lig dugno, ligi paskutinio lašo.
Mano ruduo pavasariais svaiginos
Gražinti laiką praeities išprašęs.

Nubėgau debesim anapus upės
Kur putinai karštu raudoniu degė.
Ne putinai tai buvo – tavo lūpos,
Ir ne dangaus žydrynė – tavo akys.

Rinkau po lapą gelsvą klevo puokštėn –
Dienas, kurias seniai buvau užmiršęs.
Ir vėjas tavo žodžiais sakė: „Trokštu“,
Ir saulė veidą glostė tavo pirštais...

Bet debesys staiga aptraukė dangų
Ir šiltas vėjas keitė savo kryptį.
Aš supratau, kad praeities atvertą langą
Teks ne priverti, o jau uždaryti.
..............................................................

Virš upės skrisdamos klegėjo žąsys,
Voratinkliai sugėrė ryto miglą.
Mano ruduo pilkuose tonuos skęsta –
Suskilo tuščios taurės trapus stiklas...