Ne stalas mažas, kad visi,
Kas alkani,  prie jo sutilptų -
Vedliai puikybei pasmerkti
Aštriom alkūnėm griauna tiltus.
Du žmonės - keturi krantai,
Tad broliai - ne draugai, bet priešai.
Jei tu pakankamai aukštai,
Be pasmerkimo gentį plėšai.
Kada apsivertė mintis?
Vitrinoj išverstos nuogybės
Net vimdo, bet kenti, kenti,
Nors ir kantrybės būna ribos.
Vieni prasigeria, kitiems
Be pagirių galvelė plyšta.
Kramsnoji ėdalą katėms,
Įsivaizduoji keptą vištą.
Nei giminaičiams, nei draugams
Nėra kaip tokio baliaus siūlyt,
Tad susitiksim, kai vienam
Lentas matuoti tenka gulint.